Eksperimentų projektas: Pokalbiai su nepažįstamaisiais

Ar kada esi perskaitęs apie puikų atradimą ar patarimą, pamanęs, kad tai gera mintis, ir toliau gyvenęs savo gyvenimą nesivargindamas tos informacijos pritaikyti? Aš tiek sykių džiaugiausi naujais tyrimų rezultatais ir tiek sykių nedariau nieko, kad tai tiesiogiai padėtų man ar kitiems. Vienintelis būdas įprasminti puikias idėjas ir kitokių formų tyrimų atradimus yra jų pritaikymas. Tad to ir imuosi.

Šįsyk - apie dviejų savaičių ekperimentą kalbinti nepažįstamuosius. 

Priežastys:
Žmonių istorijos man rodosi vienas vertingiausių dalykų. Dėl to man taip patinka autobiografijos - autorius tiesiog pasakoja istorijas, jam nutikusias, dėl to tikras, dėl to tokias ryškias ir kaži kaip įspūdingas. Iš autobiografijų galima nemažai išmokti. Panašiai ir su interviu, žanras, žinoma, kiek kitoks, tai jau pokalbis, net jei ir ne itin interaktyvus, ir trukmė kita, galimas daiktas, ir perspektyva. Tačiau esmė ta pati - žmogus pasakoja istorijas.

Dažnai girdžiu apie tokias sąvokas kaip gyvenimo išmintis, gyvenimo patirtis ir panašius nuvalkiotus žodžių junginius. Įdomu tai, kad, rodos, tuo lyg ir pripažįstama kad visi nutikimai turi vertę, taigi, istorijos turi vertę, nepaisant to, ar jas pasakoja tavo močiutė ar koks septynmetis nutrintu languotu paltu.

Ir nors suvokiam, kad žmonės aplink mus turi tokius pat sudėtingus gyvenimus pilnus begalės detalių ir nutikimų, tuo pačiu metu bandančius susirasti darbą, išsimokėti nuomą, įsimylinčius, pametančius banko kortelę ir bandančius apsispręsti, ar verta kraustytis į kitą žemyną arba kokio skonio ledus pirkti (problemos yra reliatyvios), taip paprasta visa tai pamiršti ir galvoti, kad man vienintelei šiandien nesiseka (arba kad aš vienintelė įžvelgiu grožį šitam meno kūriny), kad mano rūpesčiai tikrai svarbesni už kitų kelių šimtų žmonių, važiuojančių tuo pačiu traukiniu.

Dėl to gera kalbėti su nepažįstamaisiais ir įsitikinti, kaip arti esam. Tokie pokalbiai visad išvirsdavo į kuo gražiausias istorijas, dėl to nusprendžiau keletą savaičių paskirti aktyvesniam pasišnekėjimų inicijavimui.

Trukdžiai:

...Ir buvo gan sudėtinga. Dažniausiai kasdienėse rutinose įsivyrauja natūrali prioritetų hierarchija - svarbiausia išsivalyti dantis ir darbe nuveikti skubias užduotis, tuomet galbūt išeiti pabėgioti ir atrašyti laiškus išsiilgtiems draugams. Ir tokie dalykai kaip stabtelėjimas gatvėje užkalbinti žmones krenta į dienotvarkės dugną. Bet laikas ne esminis trukdis, emocijos ir visuomenės lūkesčiai, turbūt, tapo dar didesne kliūtimi. Dėl to nepradėjau daug pokalbių tiesiog gatvėje, dažniau tiesiog prisitaikydavau prie situacijų ir bandydavau trumpus persimetimus žodžiais paversti į ką vertingesnio. Ir tai užtruko.

Pradžia:
Projektą pradėjau kelionės rytą, nes kelionė, pamaniau, yra kuo puikiausia proga niekuo per daug nesirūpinant kalbėtis su žmonėmis, kurie atsitiktinai pasitaiko kelyje.

Dėl to sukaupusi drąsą entuziastingai suardžiau tylą automobilyje, penktą ryto važiuodama į oro uostą. Priekinio stiklo kampe pamačiau tris statulėles ir paklausiau, ką jos reiškia. Žinai Induizmą? manęs paklausė vairuotojas. Teko girdėti, atsakiau. Jis nutilo, pamaniau, jog čia mūsų pokalbis ir baigsis, bet jis kalbėjo toliau. Šita iš kairės neša laimę, čia Ganeša, o tas paveiklėlis, tiesą sakant, net nežinau, ką jis vaizduoja, o ši? Čia šventykla, jos mažutėlis modelis, ji viena seniausių Indijoje, kokių penkių šimų metų, senutėlė. Padėkojau ir persimetėm dar keliom frazėm ir toliau judėjau per snaudžiantį miestą. Pamaniau, kad pasikalbėti apie tai, kas žmogui taip svarbu ir artima, yra visai neprasta pokalbių eksperimentų pradžia.

Tuomet kilo saulė, tuomet kilo lėktuvas, ir netrukus leidosi, kiek svyruodamas ir drebėdamas. Šalia į ranktūrius įsikibusi moteris siūbavo į priekį ir atgal su kiekvienu judesiu sušnibždėdama o Dieve!, taip stipriai užmerktom akim. Ir kai pagaliau pasiekėm žemę, ji meldėsi dar intensyviau, šįsyk dėkodama. Tuomet atsisuko į mane ir pasakė: koks puikus pilotas! Ir nežinau, ar tai buvo sarkazmas, ar kuo nuoširdžiausias saugaus nusileidimo palaiminimas, bet mano mintis pertraukė jos istorija. Ji pasakojo, kodėl čia skrenda ir ką veiks Niujorke ir kur gyvena ji, kur gyvena jos šeima ir ką ji veikia gyvenime, mane irgi užplūdo klausimų lavina ir laviravau tarp mandagiai atsargių atsakymų, kol pagaliau buvo pritvirtinti laiptai ir į atsidarius durims į lėktuvą ėmė plūsti Šiaurės Amerikos oras, ji paspaudė mano ranką, paaiškinadama, kaip saugiai keliauti šiose apylinkėse ir tuomet iš po kojų pakėlusi lazdą ja pasiremė ir pajudėjo išėjimo link.

Per tą savaitę išgirdau tiek pasakojimų. Marcel veždamas mane savo mažutėliu džipu be durų pasakojo kokius darbus dirbo metų metus ir kaip sunku išauginti vaikus, kurie vertina daiktus ir gyvenimą ir yra dėkingi už jį, kalbėjom, kol privažiavom prie namų pamaitinti jo dviejų karvių ir ne jo laukinių kalakutų (nežinau, kaip jūs, bet aš nežinojau, kad egzistuoja laukiniai kalakutai), kol klausiau istorijų apie traktorių parodas ir apžiūrinėjau rankų darbo roges (tokias milžiniškas roges, į kurias gali įkinkyti arklius ir skambėti takeliais virduržiemį). Diane man rodė savo tėčio piešinius pasakodama, kaip jį gerbė jo draugai ir kaip jis vertino kiekvieną dieną, nes to žmones išmoko karas. Sakė, po tokių patirčių gali visiškai neigti pasaulį, arba džiaugtis juo besąlygiškai. Ir tuomet ji tęsė pasakojimą apie tuos, kurie pasirinko antrąjį variantą.

Kažkur šio proceso eigoje susivokiau, kad aš ne vien klausau istorijų, aš pasakoju istorijas. Apie savo šeimą ir išsilavinimą, apie fotografiją ir debatus, ir kodėl smagu į kitą žemyną trenktis vien su maža kuprine, apie draugus ir mylimuosius, apie planus ir šitokią neapibrėžtą ateitį. Aš pasakojau, o jie klausėsi. Dar įsiterpdami paklausti apie vaisių rūšis Lietuvos soduose.

Gražiausias pokalbis
Vieną popietę pavargusi dideliam knygyne varčiau iliustruotą Hario Poterio antrąją dalį. Esu girdėjusi apie jos akvarelės grožį, dėl to nusitempiau ją prie knygyne esančio kavos taško ir analizavau piešinių techniką ir mintis, kol tokio meditatyvaus proceso nepertraukė balsas, kurį iš pradžių ignoravau, bet po to, kai paaiškėjo, kad klausimas buvo skirtas man, pakėliau akis ir nutekėjau į pokalbį, kuris truko bent valandą, nes aš turėjau laiko, o pašnekovas turėjo istorijų. Išdiskutavę ką tik nusipirktas ir vartomas knygas pajudėjom prie universitetų ir veiklų, ir piešinių, kurių kūryba padeda susikaupti per paskaitas, jis rodė spalvotus eskizus ir pasakojo, ką jie reiškia, ir ką reiškia gyventi šalyje, kurioje negimei, bet persikraustei būdamas dar visai mažutėlis ir dėl to rodosi, kad kartais nepriklausai nei ten, nei ten, nepriklausai niekur. Kalbėjom apie kultūrų skirtumus ir instinktus, apie prietarus ir stigmą, apie tą kartą, kai jį tėvai buvo atidavę į psichiatrinę ligoninę prieš jo valią ir ką jis patyrė ten. Keisčiausia tai, kad dabar rašant detalės jau išsitrynusios, liko tik jausmas, o šitas jausmas yra apie atvirumą ir artumą. Nes gali atsisėsti prieš žmogų, kurio nepažįsti, ir tiesiog kalbėti, ir tiesiog klausyti, ir kai priartėja laikas skirstytis, gali kuo ramiausiai atsisveikinti žinant, kad tai turbūt buvo tiek pirmas, tiek paskutinis pokalbis. Bet tai prideda tik dar daugiau vertės akimirkos laikinumui. Turiu tik tai, ką turiu dabar, ir kartais tai tėra žmogus priešais, vidury knygyno šalia vandenyno. Tada dalinamės istorijomis.

Virsmai:
Po šių ir dar daugybės pokalbių grįžau namo (namai, tiesa, čia taip pat reliatyvi sąvoka ir greit apie tai turbūt irgi rašysiu, nes tai tema sukelianti nemažai diskusijų) ir toliau verčiau pokalbius apie orą į pokalbius apie metafiziką. Taip žmogus prašantis aukų Raudonajam Kryžiui man pradėjo rekomenduoti geriausias meno parodas mieste man apgynus jo supeiktą galeriją, o kolega papasakojo, ką reiškia tuoktis su žmogumi, kurį parinko tėvai ir dėl to kraustytis per pusę pasaulio. Ir papasakojęs padėkojo už terapiją.

Rezultatai:

Supratau, kaip lengva atidėlioti dalykus, kurie neatrodo esminiai, nors jie gali turėti šitokią didelę įtaką tam, kaip jautiesi ir kaip matai pasaulį. Supratau, kaip intuityviai keista rodosi kalbėti be tikslo ar priežasties, lyg kiekvienas priėjimas ir santykis turėtų būti grįstas pasiūla ir paklausa, nauda ar bet kokiu kitu racionaliu pamatavimu. Nors mano požiūris gerokai kertasi su tuo, kartais atsitrenkiu į kaži kokį kultūriškai sąlygotą jausmą, kuris bando išvyti iš manęs visą džiaugsmingą pokalbių naivumą, kas jau ne taip ir sunku, turint minty, koks nesaugus šis pasaulis pasak aplinkinių ir vakaro žinių. Bet kaip smagu dalintis ir jausti, kad mes visi vienodi nepaisant to, ant kurių tektoninių plokščių stovim ir kokiu transportu judam rytais į darbą ir apie ką svajojam prieš užmigdami. Atsitiktiniai pašnekovai nėra artimi draugai, tad kaip ir neprivalai atjausti, o visgi atjauti, šitaip intuityviai. Ir supranti, kad ryšiai tarp žmonių yra daug stipresni, nei galėtum numanyti. Ir toks bendražmogiškumo suvokimas man rodosi vienu efektyviausių įrankių tvarkantis su visokio plauko nesantaikomis, tautinėmis ar religinėmis neapykantomis ir kitais nesusipratimais. Kai dingsta skirtumų nepažinumas, nebelieka ir baimės. Ir tuomet nebelieka vietos visoms kitoms beprasmiškoms baimės ir pykčio išraiškos formoms.

Išvados:

Aš noriu save skatinti būti tuo žmogumi, kuris pirmas pasako labas ir pirmas paklausia, kaip gyveni. Šis eksperimentas labiau tęstinis (kaip, rodos, dauguma jų), tad leiskit toliau klausytis ir toliau pasakoti.

Už keletos savaičių - naujas eksperimentas, laukit. Ir dalinkitės istorijomis.