Ką mano vietoje darytų Dalai Lama arba Kaip priimti sprendimus

Nuotrauka (piešinys) iš asmeninio archyvo. Jungtinė Karalystė, 2018.

Sykį apsigyvenau Venecijoje. Rytais tempdavau porą mažų venecijiečių į darželį, popietėm skaitydavau ant Didžiojo Kanalo kranto, savaitgaliais laiveliu plaukdavau į aplinkines salas. Ir visad švietė saulė. Kaip nuostabu, sakytum. Bet gyvenimas yra gyvenimas ir Venecijoje, kur neaplenkia susinervinimas ir nuovargis, liūdesys ir stresas ir visos kiti būtini emociniai atspalviai. Kai nuovargis aptemdo mintis, gan sunku racionaliai mąstyti ir priimti sprendimus, kurie atspindėtų tavo gerą širdį ir idealus - elgtis drąsiai ir kilniai, nuoširdžiai ir su atjauta. Rodosi, jog ir įvertinti visą grožį ir laimę, kurie tau kasryt atitenka kiek sudėtingiau. Vieną rytą man atėjo mintis, kaip visa tai išspręsti.

Yra žmonių, kuriais itin žaviesi, į kuriuos žiūrėdamas galvoji, kaip smagu būtų taip užaugti - intelektualiai ir emociškai - ir pačiam tapti tokiam didžiai išmintingam, pasirūpinančiam visais aplink esančiais ir savimi, spinduliuojančiam kaži kokią džiaugsmingai taikią energiją ir labai ryžtingai ginančiam savo vertybes ir principus. Vieną rytą pamaniau, kad jei tie žmonės, jų vertybės ir veiksmai man atrodo tokie artimi, galbūt pati galėčiau jais vadovautis kaip savotiška intuicija. Ir pradėjau mąstyti, ką mano vietoje darytų Dalai Lama.

Tai toks smagus pratimas! Visi žmonės yra žmonės, turbūt panašesni į tave nei manai, tad įsivaizduoti juos savo vietoje ne taip ir sunku. Dalai Lama irgi bunda rytais, valgo daržoves, valosi dantis, skaito knygas, kalba su žmonėmis, rašo tekstus, mąsto apie reiškinius, keliauja ir kasnakt užmiega. Bet dar svarbiau yra tai, kad jam rūpi visos gyvos būtybės, kad jis su atjauta žvelgia net į agresyviai jo ir jo šalies atžvilgiu nusiteikusius individus, kad mąsto jis labai globaliai, kad jis itin domisi mokslu ir savo pažiūras keičia atsiradus ženkliems įrodymams, remdamasis ne dogmomis, o faktais ir atvirumu informacijai. Svarbiausia - jis labai daug juokiasi. Jo juokas toks nuoširdus ir tęsiasi taip ilgai, kad nejučia pats pradedi juoktis ar šypsotis lyg būtum penkerių, ką tik atradęs didelį pliušinį meškiną po egle Kalėdų rytą. Toje šypsenoje daug džiaugsmo ir suvokimo, kad visai nebūtina visada ginčytis dėl minties formos ar istorijos detalių, ir net ne taip svarbu visada būti teisiam, turbūt kur kas vertingiau tą laiką ir energiją investuoti į gerą tavo ir tavo pašnekovo būseną. Faktus, intonacijas ir visas kitas detales galėsi išaiškinti ir įrodyti vėliau. Kai pakankamai pasijuoksit.

Ką darytų Dalai Lama, likęs namuose su pora žaismingai zirziančių vaikų? Ką darytų Dalai Lama, kai jis pavargtų nuo pokalbių, sūpynių ir šauksmų? Ką darytų Dalai Lama, su labai nelaimingu staiga patapusiu dvimečiu, šaukiančiu per visą Didįjį Kanalą? Kaip Dalai Lama žiūrėtų į savo darbą ir atostogas? Kaip Dalai Lama atrastų energijos? Ar aš irgi taip galiu?

Tą rytą, kai nusprendžiau, kad galiu, išgyvenau vieną smagiausių dienų Venecijoje. Prieš mane tik pora mažų žmonių, kurie kartais suirzta (gal jau išalko?) ir kartais nuliūsta (gal perdien pasiilgo savo mamos?) ir kartais supyksta (gal kažko nepaaiškinau, gal per daug skubėjau?). Visai kaip aš! Mes tokie emocijų kamuoliukai, tik vaikai kiek efektyviau emocijas išreiškia, ir puiku, nes jei matai ką verkiantį, gali padėti. Ir jei pamatai, kad parodžius ašaras sulauksi pagalbos, nebijai verkti ir tos pagalbos prašyti. Tą dieną lankstėm ir piešėm ir dar kaži ką konstravom, gaminom pietus visi kartu, kočiodami tešlą ir lankstydami ją, lipdydami po savo tobulą virtinuką, kurį ir valgyti smagiau, kai į jį sudėjai pusę savo vaizduotės paros normos. Kiekvienas žvilgsnis ir veiksmas tapo daug sąmoningesnis, reaguojant ne automatiškai, o akimirką pamąsčius, ką ir kodėl darai.

Skamba neprastai. Žinoma, taip aktyviai išlaikyti dėmesį, kantrybę, rūpestį ir taikos aurą išeina ne tiek ilgai, o kitą rytą tai jau ir pasimiršo, nes vėl dėmesys nuo aplinkos grįžo į mane, pamaitindamas ego. Žinoma, kad nelengva! Tai viso labo pratimas. Pirmąsyk išėjus pabėgioti irgi nelengva. Ir pirmąkart pabandžius įvaldyti statistiką ne taip jau paprasta. Ir mylėti pasirodo ne taip jau lengva. Viskas yra tik praktika ir įgūdžiai, ir tavo sprendimas, ką nori tobulinti ir kame tobulėti.

Turbūt dėl tokių aktyvių pastangų man iki šiol toji sąmoninga diena mintyse išlikusi kaip viena gražiausių. Dar ir dabar retkarčiais įeinu į tokius epizodus, kai susimąstau: kaip mano vietoje pasielgtų O., kuri į pokalbį įtraukia kiekvieną žmogų esantį aplinkui ir  visada stengiasi, kad niekas nesijaustų vienišas; kaip šitą diskusiją pakreiptų J., niekad netylintis, jei kažkieno sprendimas pamina kitų teises ir laimę, paaiškindamas savo nuomonę su šitiek pagarbos ir atjautos akyse; kaip savo savaitę organizuotų R., kuris teikia tiek daug dėmesio prasmei ir išminties auginimui, ir dalyvavimui gyvenime labai tiesiogiai, o ne ekranuose stebint, kaip gyvena kiti. Ar mano brolis dar nusnūstų suskambėjus žadintuvui, ar keltųsi pabėgioti, koks pavargęs bebūtų? Ar mano geriausias draugas bandytų pabėgti nuo emocijų, kurias išgyvena, ar pabandytų jas kuo labiau išjausti? Ar mano geriausia draugė pamintų savo tikslus dėl patogaus gyvenimo, ar liktų ištikima savo principams dalyvaudama protestuose ir gyvendama savo svajonių miestuose?

Vertybes, kurias puoselėji, pasirinkai turbūt ne be reikalo. Galim diskutuoti, kiek toks pasirinkimas sąmoningas, kiek suformuotas aplinkos, bet viena aišku - yra netrumpas sąrašas dalykų, kuriuos matai kaip teigiamus, siektinus ir rekomenduotinus. Kartais tas sąrašas kasdienybės chaose pasimiršta. Ir kai žiūri į žmones, kurie gyvena savo sąrašo principais, gera prisiminti ir savąjį. Kai tie sąrašai panašūs, gera žvelgti į juos ir mąstyti, kaip ir tu galėtum kuo dažniau elgtis sąmoningai, taip, kad didžiuotumeisi savimi, taip, kad sutikęs save gatvėje kaip mat norėtum užmegzti kokį smagų pokalbį ir visą draugystę. Būti ištikimam savo vertybėms yra didis dalykas. Ar bent jau kiek padedantis jaustis ramiau ir patogiau savo chaotiškame gyvenime.