Pokalbiai taksi: Tavo kasdienybė gali būti kieno kito svajonė

Nuotrauka (piešinys) iš asmeninio archyvo. Jungtinė Karalystė, 2018.

Pokalbis prasidėjo skundais dėl Miesto parduotuvėse pasibaigusių ventiliatorių (visiškai! visur!) ir remontuojamų oro uosto kelių, tuomet apsikeitėm tradiciniu "iš kur esi ir kaip čia atsidūrei" klausimu.

Atsakymas užtruko visą mano kelionės namo pusvalandį.

Paolo užaugo Etiopijoje ir tėvų skatinamas po mokyklos gavo stipendiją iš Prancūzijos studijuoti mažame miestelyje. Tik nuvykus ten paaiškėjo, kad visos studijos vyks prancūzų kalba. Kalba, kurios jis visiškai nemokėjo. Per keletą mėnesių jis pramoko prancūziškai, bet pakalbėti su duonos pardavėju ir rašyti akademines eses, žinoma, dalykai skirtingi - pastarajam tikslui negana per porą mėnesių paskubomis sukaupto žodyno. Tad nenuostabu, kad mokytis buvo labai sunku ir po pusmečio jis metė studijas. Šalyje, kur sunkiai galėjo bendrauti su vietiniais ar rasti norimą darbą dėl kalbos. Jis pradėjo vairuoti automobilius, ilgainiui jį darbinusi įmonė persikraustė į mūsų Miestą, kur jis ir toliau dirbo vairuotoju. Vairuotojas yra profesija, kuria, pasirodo, Etiopijoje gąsdina vaikus - sako, jei nesimokysi, būsi vairuotojas!

Kai Paolo grįžo namo atostogų, jis papasakojo tėčiui apie sutiktą savo mokyklos laikų draugą, kuris metė studijas ir pradėjo dirbti vairuotoju. Tėtis pasibaisėjo ir prašė perduoti draugui paskatinimą kuo greičiau keisti darbą ir nustojus švaistyti laiką baigti studijas. Žinoma, jokio draugo Paolo nesutiko ir kalbėjo jis apie save, bandydamas pateisinti savo poziciją iš draugo perspektyvos ir nesėkmingai išprovokuoti bent kiek tėčio atjautos. Taip jis suprato, kad negali grįžti namo, kol neturės diplomo arba gero darbo, kurio, pasak jo, be studijų niekad ir neįgys.

Tad dabar jis įstrigęs viename brangiausių pasaulio miestų, kur privalai sunkiai dirbti, kad išgyventum, kur gali būti sudėtinga sutaupyti, juolab turėti lėšų brangioms studijoms ir prabangą keletą metų nedirbti idant akademiškai tobulėtum. Pradėjau mąstyti apie galimybes ir pasakoti apie nuotolinius kursus internetu iš įvairių pasaulių universitetų, kurių dalis nemokami ar itin nebrangūs, apie stipendijas įvairių tautų piliečiams ir jų paiešką. Tušinuku ant neatplėšto laiško pasidalinau nuotolinių studijų nuorodomis.

Paolo suprato, kad jo tėvams studijos yra vienintelis laiko nešvaistymo apibrėžimas. Bet jam taip visai neatrodo, ne, jis mano, kad ši jo didelė metų metus užtrukusi kelionė moko jį šitiek daug dalykų - kaip gyvena žmonės skirtinguose kraštuose ir kaip jie reaguoja į kuo keisčiausias situacijas, kaip jie kalba vienas su kitu ir kaip priima tave, atvykusį iš už penkių tūkstančių kilometrų tolybių.

Paklausiau jo, ką veiktum idealiame pasaulyje, kur galėtum veikti bet ką? Jis man atsakė savo svajonių karjeros apibrėžimu. Ir nė nenumanė, jog tai darbas, kuriuo užsiimu aš.

Rodos tai toks mažas dalykas, bet man šitas pokalbis tiek daug reiškia - sakė jis, ir aš sakiau tą patį, nes į jį suėjo šitiek daug dalykų, su kuriais susiduriam kasdien. Kaip siekti svajonių, kaip atrasti laiko veikti tai, kas atsipirks labai negreit, kaip parodyti žmonėms, kuriuos mylim, kad jie visada laukiami namuose, nepaisant jų pasiekimų. Kaip suvokti, kiek daug turi, ir kad tavo kasdienybė yra kažkieno svajonė.