Eksperimentų projektas: Meditacija II

Meditacija yra toks keistas reikalas. Lyg ir girdėjai, lyg ir bandei (prieš penketą metų, ūžiančiom mintim ir nutirpusia koja), bet, visai galimas daiktas, neprisijaukinai. Taip buvo man ir buvo ilgai, ir tai yra vienas labiausiai erzinančių jausmų – žinau, noriu, bet nieko nedarau, kad tai taptų mano kasdienybe. Dėl to vienas labiausiai džiuginančių jausmų yra valyti dulkes nuo tokių senų norų. Dėl to grįžau prie meditacijos. Tiesiog neradau priežasties negrįžti.

Kitas keistas dalykas – įsitikinimas, kad tikra meditacija yra sau, be jokio vedančio žmogaus balso, o jei medituoji pasitelkdamas programėlę, vargu ar tai išvis meditacija. Toks įsitikimas yra gan juokingas, ypač turint minty jog pati veikla skatina atvirumą idėjoms, jų priėmimą ar bent jau nesmerkimą. Juolab, daug svarbiau yra pradėti, įtvirtinti rutiną ir išmokti naujų įgūdžių, nei skųstis, jog veikla nėra pakankamai autentiška. Kaip jau supratot, pradėjau naudoti Headspace.

Prieš pradedant suvokiau labai paprastą ir labai svarbų dalyką – tam, kad pradėtum naują veiklą, tau nereikia papildomos valandos dienoje, ypatingų kelnių, pagalvėlių, kilimėlių ir kitų absurdiškų kliūčių, kurias sugalvoji vien tam, kad būtų lengviau pasiteisinti prieš save, kodėl vis nieko nepradedi (ar nebaigi). Trys minutės. Kai sugebėsi susikaupti tris minutes, tuomet galėsi rūpintis dėl penkių, penkiolikos ar valandos. Kol kas trys minutės.

Čia ne tas tekstas, kuris pasakoja, kaip penketas savaičių meditacijos atveda prie poros šimtų procentų geresnės gyvenimo kokybės ir kokio ketvirčio nušvitimo. Man rodos, čia paprasta aritmetika – jei prisėsi kažko daryti dažniau (pavyzdžiui, kasdien, o ne kartą per aštuonis mėnesius), didesnė tikimybė, kad kažkiek patobulėsi, kažko išmoksi, kažką atrasi. Tad ir trys minutės kasdien per kelias savaites ims įgyti svorį ir prasmę, ir gerokai daugiau nei pora padrikų dienų skiriant solidžią valandą. Ir vėl – visiškai nieko naujo, jei kažką veiki, tai nuveiki. Nieko naujo idėjose, bet kažkas labai naujo kasdienėje rutinoje.

Man tai yra gražiausia šio įpročio dalis – kaip jis padeda formuoti rutinas. Kaip gali patyrinėti savo mintis ir kas slypi už jų vos nubudus, ir kaip jas nuraminti prieš miegą. Ir jei žinai, kad tau tai svarbu, taip pradėsi kiekvieną dieną ir/ar taip baigsi kiekvieną dieną, sukurdamas erdves dienoje, kai gali sulėtinti žingsnį ir apsidairyti. Ir kai įsitvirtina viena veikla, daug paprasčiau šalia pridėti dar porą, rytą paverčiant į mažą ventę. Bet apie tai kitąsyk.

Visada sunku įvertinti vieno veiksnio įtaką – negaliu pasakyti, ar meditavimas man leido mąstyti kiek skaidriau ir ramiau, ar prisidėjo ir pastaruoju metu skaitomos knygos, vyraujantys orai, nutikimai, pokalbiai, santykių vingiai, planai ir ilgi pasivaikščiojimai. Kai darai mokslinį tyrimą, sieki kontroliuoti kuo daugiau kintamųjų, kad ištirtum vieno kintamojo poveikį. Tad jei atliksi tyrimą, kaip miego kokybė daro įtaką tavo smegenų reakcijai į pozityvias ir negatyvias emocijas (tai tikras mano bakalauro laikų yrimas), bandysi eksperimentus atlikti tuo pačiu dienos metu, su tais pačiais vaizdiniais, elgdamasis su eksperimento dalyviais kaip įmanoma labiau vienodai, ir taip toliau. Dėl to realiame gyvenime, kur kontroliuoti visko apart vieno aspekto (šiuo atveju, meditacijos) yra beveik neįmanoma (valgyti tą patį, miegoti tiek pat, judėti tiek pat, bendrauti su tais pačiais žmonėmis tiek pat, o kur dar oras ir atsitiktiniai nutikimai), tuomet labai sunku pamatuoti kažkokio pokyčio įtaką, nebent jis baisiai didelis. Iš kitos pusės, galbūt šis kintamasis (meditacija), daro įtaką mano pasirinkimams? Galbūt aš ramesnė ne dėl ilgų pasivaikščiojimų, o dėl to, kad pameditavus norisi ilgesnių pasivaikščiojimų? Bet kokiu atveju, ramiau. Dienos struktūra ryškesnė ir lengvesnė. Ir tai yra didūs vertingi pokyčiai.

Bet tai ne didžiausias atradimas. Atsitiktinai atradau grupinės meditacijos grupę, be taip joms įprastų komercinių ir religinių aspektų, erdvioje medinėje palėpėje aukštomis lubomis su begale kabančių augalų, su žvakėmis, su žmonėmis, kurie mane pasveikino kaip seniai matytą draugę, nors matėmės pirmąsyk. Dažniausiai suradusi puikiai skambančius renginius planuoju į juos nueiti ir paskutinę minutę persigalvoju (ar tikrai tai verta mano laiko, gal bus nuobodu, turbūt bus nuobodu, ir dar visai baisu), bet šįsyk save įkalbėjau. Padėjo tai, jog meditacija ten nėra vedama konkretaus žmogaus. Meditacija ten yra sėdėjimas valandą kartu tyloje. Ir viskas. Visiškai viskas. Girdi kaip kažkas šalia tyliai kvėpuoja, kaip kažkas pasimuisto bandydamas atrasti patogesnę sėdėjimo poziciją, šalia kokie penkiolika žmonių, o beveik gali girdėti, kas vyksta pastato pirmuosiuose aukštuose ir už langų. Pradžioje buvau tokioje gilioje džiaugsmo būsenoje, kad buvo sunku susitelkti, o tuomet valanda praėjo pasakiškai greit. Buvo labai gera pajausti, kad kaimynystėje yra žmonių, kuriems irgi rūpi ramus gilus buvimas ir jo analizė.

Kadaise skridau lėktuvu, buvo baisiai apniukusi diena, ir visgi pakilus virš debesų atradau saulę ir taip nustebau. Virš debesų visada yra saulė, nepaisant to, koks tirštas bebūtų jų sluoksnis. Tos nuostabos įkvėpta net parašiau tekstą, kuris vis dar čia. Kas keisčiausia, atradusi meditaciją iš naujo suvokiau, kaip dažnai joje atsikartoja giedro dangaus motyvas. Mintys tik debesys, jos ateina ir praeina, bet už jų visada slypi mėlynas giedras dangus, tavo būsena, kai paleidi mintis, leisdamas sau pajausti, kad mintys yra tik mintys, jog neprivalai prie minties prisirišti, gali tiesiog pamojuoti jai ir leisti jai nueiti, neprivalai ir pradėti veiksmų, vien todėl, kad atėjo mintis – visad gali stabtėlėti ir pamąstyti, kodėl jaučiu šitą impulsą, kokią istoriją sau pasakoju, kaip save įtikinu tai daryti, ir kodėl. Atviras smalsus tyrinėjimas užtikrina, kad beveik neabejotinai kažką išmoksi ir kažkiek paaugsi.

Meditacija mano gyvenime jau 39 dienas iš eilės, dažnai po keletą kartų dienoje. Nepaisant to, kokia pilna darbų ar žygių ar kelionių diena, visada galiu rasti keletą minučių tiesiog pabūti. Jei turi laiko išsivalyti dantis ar atsigerti vandens, turi laiko ir išmokti sutelkti savo dėmesį ir atrasti šiek tiek erdvės savo chaotiškame minčių pasaulyje.