 |
Jau ruošiausi eiti lauk iš gydytojo kabineto, kai jis rekomendavo sveikatos tyrimus. Ar jie privalomi, paklausiau. Jo rimtas veidas net išspaudė kažką panašaus į šypseną. Niekas nėra privaloma, atsakė.
Žinoma, jis kalbėjo apie tyrimus, bet aš (būdama aš) niekaip negalėjau palikt tų žodžių jų neišanalizavus ir nepritaikius visam likusiam gyvenimui, kaip kitaip. Niekas nėra privaloma.
Ir tai nėra taip absurdiškai paprasta, kaip skamba iš pirmo žvilgsnio. Žinau, kad ir mano klausimas skamba gan neišmintingai (kai noriu pasakyti, kad kažkas yra kvaila, sakau, kad tai neišmintinga, prasmė panaši ir ne taip skauda širdį), bet užaugam tarp n taisyklių, kurios ne visad iki galo aiškios. Kai kurie dalykai privalomi, ir tiek. Būna, užaugi, o vis dar gyveni erdvėje atitvertoje tų taisyklių, vaikščiodamas paribiais ir nedrįsdamas jų peržengti.
Bet niekas nėra privaloma.
Studijuoti nėra privaloma.
Dirbti nėra privaloma.
Turėti namus nėra privaloma.
Būti santykiuose nėra privaloma.
Turėti vaikų nėra privaloma.
(Buvau parašiusi po eilę pavyzdžių kiekvienam punktui, bet jie skambėjo taip kontraversiškai, kad palikau punktus sau, pavyzdžius jums duos jūsų vaizduotė, pritaikiusi jums jūsų kontraversiškumo lygį.)
Viskas, kas privaloma, nutiks savaime. Memento mori. Dėl viso kito neverta rūpintis (čia tekstą šiaip jau galima ir baigti).
Jei padarai sąmoningą sprendimą, suvokdamas, kodėl nori daryti, tai ką nori, ir kokia bus to įtaka, tuomet bet koks sprendimas yra teisingas. Apie tai ir kalbam. Yra fantastiškų studijų, įkvepiančių darbų, jaukių namų, saugumą teikiančių santykių ir, tikiu, prasmės jausmą teikiančių vaikų. Tavo sprendimas. Žinoma, kartais sprendimas ne visai tavo, nes aplinkybės susimėto visaip, kartais taip, kad visai sudėtinga atrasti, kaip čia situaciją pakreipus, kad galėtum padaryti sprendimą savaip.
Bet niekas nėra privaloma.
Rasti teisingą sprendimą nėra privaloma. Rasti prasmę jame nėra privaloma. Turbūt, išvada yra ta, kad pats susikuri savo taisykles, ir svarbiausia yra atpažinti, kada ribą nupiešei pats ir nesumaišyti jos su tikra riba. Nors klausimas, ar tokių tikrų ribų būna, ar jos visos kažkieno nupieštos kokia sena kreidele. Kas išvis yra tikra. Bet čia jau kita tema.
Grįžkim pas gydytojus, ten, panašu, slypi nemažai išminties. Seselė, kuri nesibodėdama ėmė mano kraują šįryt pasakojo apie kompromisus. Svarbiausia, sakė, yra atrasti sprendimą, mes abu turim nuomones ir turbūt abu esam neteisūs, tad klausimas, kaip prieiti prie teisingo sprendimo, kaip atsisėsti ir pasikalbėti. Kaip atrasti atvirumo pokalbiui. Kai paklausiu, ar jos darbas labai įtemptas, ji sako, kad gali turėti apie aštuoniasdešimt (aštuoni ir nulis, įsivaizduojat) pacientų per dieną, bet darbas nekelia streso. Juk neklausi inkstų, ar jų diena varginanti. Jie veikia ir tiek. Taip ir tu, tiesiog dirbi savo darbą, darai tai, kas dabar prieš tave, ir tiek. Dirbi ne dėl to, kad tai privaloma, bet dėl to, jog suvoki, koks svarbus tavo indėlis, koks mažas jis bebūtų, ką jis reiškia bendruomenei ir pačiam tau. Arba negalvoji apie jokią svarbą ir įtaką. Tiesiog darai tai, ką gali. Inkstams kiekviena diena yra visai neprasta.
Ir čia turbūt jau kalbam apie tai, ką reiškia iš esmės užsiimti tuo, dėl ko gyveni ir kaip neleisti visam kitam savęs blaškyti, trikdyti ar varginti. Nes nesvarbu, kiek kliūčių pakeliui, jei žinai, kur eini. O pasakos su nuotykiais visad gerokai įdomesnės. Niekas nėra privaloma, bet išbandyti, patirti ir mokytis yra gan nuostabu, tiek pat, kiek puiku yra ištrinti tas kreidelių ribas, kurias kažkada nusipiešėm. Neprivaloma, bet taip gera suvokti galimybių gausą.
Beribių metų, bičiuliai.
0 komentarai (-ų):
Rašyti komentarą