Ko išmokau vasarį: Nobelio premijos laureatai irgi bijo, žmonės stengiasi iš visų jėgų, bet kontroliuoti gali ne viską

Nuotrauka iš asmeninio archyvo. Jungtinė Karalystė, 2020.

Kai paklausiau, ar mėgaujatės savo darbu, beveik trys ketvirtadaliai jūsų sakė, kad taip. Nors mūsų tyrimas šiuo atveju visai ne mokslinis ir negalim smarkiai generalizuoti jo rezultatų, svarbiausia man rodos apskritai apie tai mąstyti - ar man patinka tai, ką darau? Kodėl taip ar ne, ką galiu keisti, stiprinti, kur tobulėti? Užaugom su mokymu, jog reikia stengtis ten, kur ne viskas pavyksta. Kad iš matematikos kontrolinio kitąsyk gautum ne 9, o 10. Bet vis daugiau žavios literatūros yra apie tai, kad verčiausia telktis ties dalykais, kurie sekasi geriausiai, stiprinti stiprybes ir remtis jomis. Kai pagalvoji, tai skamba kaip logiškiausias dalykas pasaulyje. Taip atrandi savo sritį, savo veiklą, savo prasmę. Tik nėra taip lengva išlipti iš mąstymo, kuris nuolat siūlo taisyti kažką, kas negerai, o ne auginti tai, kas puiku.

Apie tai iš esmės buvo sausis - apie galimybių jūrą ir bandymą atrasti savo stiprybes, vietą ir erdvę. Vasaris - mėnuo, akivaizdu, jau kiek brandesnis. Jis žengia žingsnį atgal ir gudriai klausia, ar tikrai galiu kontroliuoti viską, kas aplink mane. Ir klausia tol, kol turiu pripažinti, kad negaliu kontroliuoti visko, iš esmės negaliu kontroliuoti daug ko. Bet tai nėra rankų nuleidimas, tai yra atsilošimas į erdvę ir laisvas kritimas, žinant, kad tave pagaus. Visiškas pasitikėjimas visata. Suprantu, kad žmonės mes čia esam daugiausia sekuliarūs ir kritiški, bet man rodos, kad visai išmintinga yra suvokti, kad tu nesi visatos centras, bet esi jos dalis, ir gyvybių bei aplinkybių visuma, kurią iš esmės galim ir vadinti visata, apsprendžia daug daugiau mūsų gyvenimo, nei galim numanyti. Ką noriu pasakyti? Kartais neverta rūpintis tuo, ko negali pakeisti. Bet visada gali perduoti visatai linkėjimų.

Jei jūsų veidus jau iškreipė sarkastiškas apie-kokią-čia-visatą-kalbi žvilgsnis, leiskit papasakoti apie labiau apibrėžtus vasario nutikimus. Klausiausi paskaitos-pokalbio, kur gražioje salėje išmintingiems žmonėms ant nepatogių kėdžių Nobelio ekonomikos premijos laureatas kalbėjo apie nūdienos demokratijos problemas. Jis pasakojo apie idėjas zombius - idėjas, kurios visiškai nokautuotos argumentuotais faktais, bet vis tiek lieka gyvos visuomenėje. Čia turbūt baigiasi ekonomika ir prasideda psichologija, kodėl mes taip įsikabinę idėjų, kuriomis esam įtikėję, su kuriomis užaugom, kurias įkvepiam per vietinę kultūrą, niekad neiškvėpdami. Turim klausyti realių duomenų - ne jų interpretacijų. Paklaustas, ką mąsto apie demokratijos ateitį, jis sakė - aš persigandęs, bet nepanikuoju. Man šitas pasakymas labai strigo į širdį - pauzė tarp emocijos ir veiksmo, gali bijoti, bet vis tiek veikti, gali bijoti, bet tai nepakeis tavo pasirinkimų. Ir toliau darysi visa, ką gali geriausia, tiesiog suvokdamas, kad ne viskas priklauso nuo tavęs.

Žmonės stengiasi iš visų jėgų. Šitą žinutę girdėjau klausydama pokalbio namie, neapsupta jokių išmintingų žmonių, ant patogios lovos. Kartais atrodo, kad žmonės yra ne itin gudrios ar geraširdės būtybės. Bet taip svarbu prisiminti, jog yra tiek aplinkybių, kurios supa kiekvieną veiksmą. Eilinį sykį pakartosiu, kad jei turit galimybę leisti savo laiką skaitydami kažkokį tekstą internete, kuris neatneša pajamų ar kitų gyvybiškai reikalingų dalykų, jūs jau esat privilegijuotoj pasaulio dalyje, jums jau labai pasisekė. Ir kartais labai sunku įsivaizduoti, ką reiškia gyventi, kai tau pasisekė gerokai mažiau. Galbūt žmogus, kurį matot kaip visiškai neatsakingą ir paiką stengiasi iš visų jėgų. Niekad negali žinoti, ką reiškia gyventi kieno kito galvoje ir kūne, niekad nežinai, nuo kur jie pradėjo - galbūt tai, kas tau atrodo gili moralinė duobė, jau yra nemažas progresas jo metų perspektyvoje. Ir šiaip, kurių velnių reikia teisti. Tiesiog daryk prielaidą, kad žmonės stengiasi ir stenkis jiems padėti, nepaisant kaip jie atrodo. Gerumas gimdo gerumą. Nes suvoki, kad yra visas pasaulis už tavo ribų - žmonės, kurie padės tau išgyventi, ir, dar svarbiau, žmonės, kuriems pats gali padėti. Tu nesi visatos centras, bet tu dalis visatos. Mes susiję, norim to ar ne. Dėl to pagalba yra toks abipusis veiksmas. Ir dėl to nustojus teisti kitus žmones už jų žodžius, veiksmus ir pasirinkimus pasidaro truputį lengviau gyventi, nes iš esmės nustoji teisti ir save (nors tada teisi teisiančius, kas yra jau kitas klampumo lygis, apie kurį galim pakalbėti kitąsyk).

Vasarį daug miegojau, nes žinau, kad miegas stiprina kūną ir mintis (nepamokslausiu, bet paskaitykit Why We Sleep jei kažkiek gerbiat savo sveikatą), vasarį kasdien meditavau, vasarį skaičiau Cohen poeziją. Man labiausiai patiko ne konkretus eilėraštis, o prierašas prie piešinio pavadinimu Kaip Pagaminami Perlai. Sako, Niekas neklausia austrės. Niekas neklausia smėlio smilties. Niekas neklausia perlo. Jokios laisvos valios, jokios pastangos, o viskas įvyksta kuo gražiausiai. Miegas turbūt yra panašus pavyzdys, meditacija taip pat. Tiesiog sudarai sąlygas įvykti kažkam, kas vertinga, ir leidi vykti procesui. Gyvenimo metafora.

Išvada? Padėk pasauliui padėti tau.

Norėtum straipsnius ir daugiau istorijų apie juos rasti savo pašto dėžutėje?

Naujienlaiškius skaitau retai, dėl to noriu jums siųsti tik tai, kas verta tavo (ir mano) laiko - naujausius tekstus, istorijas apie juos, įkvėpimą išmintingų knygų ir kitų žmonių minčių pavidalu. Kartą per mėnesį.

Jei nori išbandyti, rašykit adresu migle@sviesu.lt