Ko išmokau balandį: Kodėl mums taip velniškai sunku arba Mus išgelbės empatija

Nuotrauka iš asmeninio archyvo. Jungtinė Karalystė, 2020.

Sveiki. Ar sveiki? - taip į keleivius kreipėsi apsaugos darbuotojas Vilniaus oro uoste tais laikais, kai dar gyvavo oro uostai, jų darbuotojai ir keleiviai. Man toks pasisveikinimas tiesiu veidu sukėlė (vidinę) juoko bangą, ypač kai šalia buvusi brandaus amžiaus keliautoja atsakydama į klausimą papasakojo jam apie savo peršalimą. O kam dabar lengva. Tikiu, toks lingvistinis žaidimas padeda monotonišką darbą paversti kiek interaktyvesniu.

Monotonijos ir šiomis dienomis, ypač šiomis dienomis, gali netrūkti. Jei atvirai, prisėdau rašyti, mąstydama, ką jums papasakoti ir suvokiau, kad nemažai dalykų, kurie šiomis dienomis padeda, yra jau sudėti į kovo tekstą. Šiomis dienomis man atrodo, kad svarbiau nei žinoti, ką daryti, idant pagerintum savo antivirusinę kasdienybę, yra suvokti, kodėl tai taip sunku ir kaip tuos sunkumus galima pažaboti ir pakinkyti savo naudai. Taigi, žvilgsnis ne į žavią blizgučiais nubarstytą jogos, naujų kalbų ir švarių grindų erdvę, o į tamsius žmonijos klodus. Sveiki atvykę į tamsiąją pusę.

Šią savaitę klausiausi fantastiško pokalbio, bylojusio, jog mūsų skausmingos patirtys sąlygoja dabartines reakcijas. Kai (vėl) randi krūvą neišplautų indų, imi šaukti iš esmės ne todėl, jog prieš tave purvini indai, o dėl to, jog tau skaudu, kad tavęs niekas nesiklausė, kai tau buvo treji ir norėjai papasakoti tiek istorijų. Tad mažutėlis šapelis smeigia giliai kaip aštrokas peilis. Karantino istorija panaši. Rodos, daliai žmonių tai tik izoliacija ar darbas iš namų, tačiau tokie lyg ir neagresyvūs kasdieniai pokyčiai gali iššaukti gąsdinančias reakcijas, ypač turint minty, jog papildomas laikas mąstymui kartais praleidžiamas ne visai konstruktyviai, apsilankant prisiminimuose, kuriuos verčiau jau būtų paleisti, ar kuriant šimtas trisdešimt devynių punktų sąrašą, kodėl tu nieko gyvenime nepasiekei ir nepasieksi.

Mane labai nervina, kai man aiškina, kaip gyventi. Todėl gerbdama jus, nepasakosiu jums kaip gyventi, tik pasidalinsiu tuo, kas mane traukia iš dugno. Mane nervina ir sąrašų formatas (štai penki būdai kurie jums leis sveikai gyventi du šimtus penkiasdešimt ketverius metus, jei ne, grąžinsime pinigus), dėl to tai nebus sąrašas, tik kelios mintys. Pirma, deguonis ir saulė. Šiandien išėjau pasivaikščioti ir mano būklė pakilo iš neigiamų skaičių į pakenčiamą nuobodų vidurkį. Mūsų namuose daug baimės dėl ėjimo į lauką šiomis dienomis, ta panika lyg koks debesis kartais suleidžia nagus ir į mane, ir kurį laiką tiesiog užsidarau kambaryje. Neišmintinga? Taip. Saulės šviesa yra gydanti, deguonis irgi ne pro šalį, kaip ir judėjimas. Žinoma, pasitelkti racionalius faktus kovojant su neracionalumu nėra labai racionalu, bet kas belieka. Dėl to kai tik sugebu, neklausau, ką šaukia tingios ar bailios mintys ir tempiu save į lauką po žydinčiom alyvom, pievom pilnom dvidešimt tulpių rūšių, žydinčiais kaštonais ir mėlynu dangum. Labai paprasta pamiršti, kad gyvenimas juda, kai save nuo to gyvenimo apriboji. Turbūt iš to ir kyla skausmas, bandai save išplėšti iš gyvenimo, atsiveria žaizdos, žaizdas skauda. Kai tie saitai pradeda gyti, imi lengviau kvėpuoti. Kalbant apie kvėpavimą, yra meditacija, yra joga, kurios irgi tapo varomosiomis gydomosiomis jėgomis man. Dar veikia svajojimas apie ateitį, bet čia pavojingas žaidimas, kuris gali nužudyti kantrybės likučius. Gal likim prie meditacijos.

Kai susijaukia mintys ir visko yra per daug (ir tuo pačiu per mažai, toks klaikus ir toks dažnas paradoksas), turbūt nesinori eiti daryti jogos ar eiti apkabinti medžių. Gedėjimas vyksta fazėmis, sakė viename podcaste, kurio šįryt klausiau. Ir iškart patikino, kad dabartinė visuotinė būsena labai primena tipinius gedėjimo etapus. Žmonės neigia, kad kažkas vyksta, tuomet pyksta, neria į depresiją jausdami visišką nežinomybę ir kontrolės praradimą, bando atrasti ryšį su kitais ir galiausiai priima tai, kas vyksta. Ir gal, jei pavyksta, tame net atranda prasmę. Man rodos, jog padeda perspektyva, kai girdi ne vien sausus mokslinius faktus, bet visu kūnu pajauti, kad yra gal jau ne taip blogai. Taip gimsta ir empatija.

Matyti žmones, kurie kovoja už savo gyvybę ir suvokti - tai galiu būti aš. Matyti žmones, kovojančius už kitų gyvybes ir suvokti, kad ta lova, prie kurios jie dirba - tai galiu būti aš. Matyti žmones, prarandančius darbą - tai galiu būti aš. Matyti žmones, kovojančius dėl maisto, bandančius išmaitinti savo vaikus ar sergančią šeimą - tai galiu būti aš. Bet tuo pat metu suvokti, kad žmonės, kurie šiuo metu ramiai vaikščioja parke, tvarko spintas ir kepa raugo duonas, žmonės kurie aukoja savo laiką, kad padėtų kitiems, leidžia jiems iškalbėti savo skausmą ir baimes, žmonės kurie skleidžia ramybę ir meilę - tai irgi galiu būti aš. Pavydėti gražių sodų, erdvių namų ir šiaip tobulesnių karantininių sąlygų ne itin verta, nes tai niekur nenuves. Bet pagalba kitiems padės bent dieną pasijusti geriau, pažadu. Negali padėti kitiems nepadėdamas sau. Keista, bet suveikia visada.

Vienas mano draugų pastarosiom savaitėm paniro į destruktyvią būseną ir savižudybės romantizavimą. Kai sugebėjau jį įkalbėti susisiekti su savo gydytojais, šeimos nariais ir grįžti prie įprasto vaistų kurso, mane aplankė didis palengvėjimas. Kuo tai susiję su šiomis istorijomis? Jam atrodė, kad jo logika yra puikiai sudėliota, bet jo žodžiai buvo praradę bet kokį objektyvų racionalumą. Jei sujauki kūno chemiją, pasidaro sunku suvaldyti to pasekmes. Dėl to maži dalykai gali mus gerokai išblansuoti, bet tai reiškia, jog yra dalykų, kurie gali padėti. Gauti saulės šviesos ir vitamino D, valgyti maistą maitinantį kūną, o ne alinantį jį, judėti, miegoti daug ir kokybiškai. Nuobodi paprasta rutina gali pakeisti perspektyvą.

Kol esi vaikas, tavimi rūpinasi tėvai, jie stebi, kol suvalgai savo daržoves, veda tave žaisti į pievas ir miškus, guldo migdyti kol dar nepervargai, kantriai klauso, kai pasakoji apie baubą už lango.
Kai užaugi, turi pats sau tapti tėvais. Krauti į savo puodus ir lėkštes daržoves, ar bent jau ginti save šalin nuo cukraus, eiti į pievas ir miškus, ar bent jau eiti gatve, jei nėra jokių pievų ir miškų aplink, leisti sau pakankamai ilsėtis kasnakt, leisti sau būti išgirstam, tiek savęs, tiek kitų.

Švilpiko dienos filmo mintis ta, jog jei jau turi amžinybę, leisk ją prasmingai, tik tuomet ji įgauna vertę, tik tuomet ji ima rodytis ne tiek amžinybė kiek turiningas laikas. Bet prasmingas laikas yra labai subjektyvi sąvoka. Pro pasaulį eina pandemija. Jei galim tiesiog išgyventi, tai jau laimėjimas, o tai lengva pamatuoti - pažiūrėk ar turi pulsą, jei turi, vis dar gyveni. Galbūt mūsų pamoka ir vertė bus ne naujo verslo sukūrime, ne tapime jogos ir meditacijos guru ar italų kalbos įvaldyme, galbūt šio laiko įprasminimu taps kantrybė ir atjauta sau. Nėra jokio tikslo šaukti ant verkiančio kūdikio. Paglostyk jam galvą ir pasūpuok, kol užmigs. Prabudęs jau bus gerokai ramesnis. Negalim padėti kitiems, kol nenuraminsim kūdikių savo viduje, klykiančių visa gerkle. Paglostyk, pasūpuok, užmigdyk. Prabudus bus ramiau.

Norėtum straipsnius ir daugiau istorijų apie juos rasti savo pašto dėžutėje?

Naujienlaiškius skaitau retai, dėl to noriu jums siųsti tik tai, kas verta tavo (ir mano) laiko - naujausius tekstus, istorijas apie juos, įkvėpimą išmintingų knygų ir kitų žmonių minčių pavidalu. Kartą per mėnesį.

Jei nori išbandyti, rašykit adresu migle@sviesu.lt