Ko išmokau spalį: Kaip vienas veiksmas gali pakeisti visą gyvenimą

Nuotrauka iš asmeninio archyvo. Jungtinė Karalystė, 2020.

Kiekvienas įprastas žingsnis gali transformuoti ateitį. Kiekviena perėja yra šioks toks teleloto, gal net per daug apie tai nemąstai, tik apsidairai, kaip mokydavo nuo darželio laikų - į kairę, tada į dešinę - ir eini, galvodamas, ką gaminsi vakarienei ar ką nuveiksi, kai tapsi prezidentu. Per akimirką gali mirti ar būti negrįžtamai sužalotas, per akimirką gali ateiti geniali idėja, per akimirką parašu gali įsipareigoti tą idėją įvykdyti. Viskas taip neįtikėtinai trapu, kad kartais man itin keista, kaip užtikrintai gyvenam, kurdami planus metams į priekį, investuodami dešimtmečiams į priekį, atidėliodami viską, kas svarbu, į rytojų, kuris toks pats tikras, kaip tavo vakarykštis sapnas - lyg ir realybė, bet sunkiai apčiuopiama ir dažniausiai pamirštama vos išaušta rytas.

Kartais atrodo, kad aktyviai apie tai mąstyti yra bene dar blogiau už nesąmoningą plaukimą per gyvenimą - jei suvoki, kad kiekvieną akimirką prieš tave yra begalybė galimybių, ir kad bent nemaža dalis jų yra panašiai realistiškos, priimti bet kokį sprendimą gali tapti velniškai sudėtinga - pasirinkdamas vieną kelią, nebegali eiti kitais, taip atsisakydamas jų, kaip smalsu bebūtų jais eiti. Dėl to rodosi daug maloniau stovėti nuliniame taške, stebint, kaip iš jo išsišakoja begalybė kelių - taip, tu nepatiri jokio kelio, bet ir neprarandi galimybės eiti nei vienu. Nors iš tiesų, jei nieko taip ir nepasirenki, prarandi galimybes eiti visais. Aišku, gali sakyti, kad ši metafora nerealistiška - kas sekundę darai spendimus ir neturi prabangos mėnesį žiūrėti į vieną tašką. Tačiau didesni rimtesni sprendimai dažnai gali atspindėti metaforą - žinai, kad parašysi kvapą gniaužiančią knygą, bet kol nepasirinkai, apie ką ji, kol nepradėjai rašyti, ji gali būti apie bet ką (apie viską!), ji gali gyventi tavo minčių lygmenyje, švytinti ir tobula, dar nesusidūrusi su žemišku ydingumu. Dėl to gali pateisinti neveiksnumą, knygos nerašymą iki gyvenimo galo, nes pasirinkti sunku, nes pasirinkimas bene pagal apibrėžimą apriboja idėją iki labai žemiškų dimensijų. Ir daug smagiau turėti tobulybę, net jei tik mintyse, nei netobulą lapų krūvą ant virtuvės stalo ir galvos skausmą metams. 

Sprendimų paralyžius. Žmonės vis dažniau jį atpažįsta. Kuo daugiau variantų, tuo sunkiau pasirinkti. Nori pasirinkimą išsaugoti, jį nutolindamas. Renkiesi dar vienas (ir tuomet dar vienas) studijas, idant nereiktų žvelgti į darbo rinką ir pasirinkti, kur pradėsi dirbti. Rodosi, kad tas sprendimas apibrėš likusį gyvenimą, o yra turbūt visai priešingai (jei apskritai galim sutarti, kas yra, o ko nėra objektyvioje realybėje). Sprendimų gausa ir įvairovė atneša stipriausią pajautimą, kas yra kryptis, kuria norisi judėti.

Labai ilgą laiką bandžiau racionaliai išmąstyti, kokioje srityje norėčiau dirbti, nuoširdžiai. Mokykloje buvo labai paprasta, nes visada žinojau, ką norėsiu studijuoti. Bet suprantu, kad daugumai žmonių tai rodosi toks kertinis sprendimas - studijos apspręs gyvenimą. Priėjus studijų galą, specializacija ar kitos studijos rodosi, turės tą pačią galią nusakyti tavo ateitį. Tuomet ateina pirmo darbo paieška ir tai rodosi tikrai (dabar jau tikrai!) tas momentas, kai turėsi priimti sprendimą, kas esi ir kuo būsi. Bet darbai keičiasi, vienas po kito, ir taip - kartais studijos ar pirmasis darbas diktuoja visą likusią karjerą, bet dažniausiai sprendimai tavęs nepalieka ir toliau tave atakuoja, ir turi privilegiją toliau formuoti savo kelią ir savęs suvokimą. Galų gale suvoki, kad iš esmės nėra jokio kertinio pokyčio taško, ir viskas mainosi iš vienos būsenos į kitą.

Galimybėse yra daug žavesio. Po studijų blaiviai suvokiau, kad dabar galiu tapti neuromokslų profesore, padavėja, fotožurnaliste, terapeute, rašytoja. Galiu gyventi Italijoje ar Jungtinėse Amerikos Valstijose, prie jūros ar kalnuose, vidury didelio miesto ar karvių apsuptame priemiestyje. Galiu sekti tipiško gyvenimo rėmais. Galiu juos laužyti. Ir galimybės tai daryti niekad nesibaigia. 

Kai nepasirenki pats, už tave sprendimą padaro kiti. Neįgyvendini savo svajonės? Tave įdarbins kažkas kitas, kad įgyvendintum jų. Su kiekvienais metais auga atsakomybės ir įsipareigojimai, kaip tos netobulos knygos lapų krūva ant virtuvės stalo, atsakomybės ir įsipareigojimai randa būdą įslinkti į tavo gyvenimą ir užrakinti duris. Negali nuneigti paskolų-vaikų-verslų rūpesčių realybės. Bet, norisi tikėtis, jie atrakina dar daugiau galimybių. 

Sprendimų neužtenka, reikia veiksmų. Reikia yra toks keistas žodis. Sustokim, grįžkim atgal, išmeskim jį, jis visiškai nesvarbus. Nes, tikiu, tu nori veiksmų, nori ne vien planuoti, bet ir pradėti dėlioti žingsnius, vieną paskui kito. 

Jei galėtum nuveikti absoliučiai bet ką, kažką, kas pranoksta tavo didžiausius lūkesčius, kas išpildo tavo didžiausias svajones, net jei tai neatrodo realistiška - kokia veikla tai būtų? Ir koks pirmas žingsnis jai? Ką gali padaryti jau šiandien? 

(Suprantu, kad tai skamba kaip kalbėjimas klišėmis, bet klišės ir patapo klišėm, nes buvo dažnai kartojamos, o jei kartojamos dažnai, reiškia, buvo ir yra svarbios.)

Kai viskas taip trapu, norisi kuo drąsiau ir aktyviau versti savo svajonių tobulumą į netobulą realybę.

Norėtum straipsnius ir daugiau istorijų apie juos rasti savo pašto dėžutėje?

Naujienlaiškius skaitau retai, dėl to noriu jums siųsti tik tai, kas verta tavo (ir mano) laiko - naujausius tekstus, istorijas apie juos, įkvėpimą išmintingų knygų ir kitų žmonių minčių pavidalu. Kartą per mėnesį.

Jei nori išbandyti, rašykit adresu migle@sviesu.lt