Minimalizmas: Kaip naudoti tai, ką jau turi - daiktus, žinias, galimybes

Nuotrauka iš asmeninio archyvo. Jungtinė Karalystė, 2021.

Kadaise, laikais, kai pandemija atrodė tolygi apokalipsei, kasryt bėgiodavau palei kanalą klausydama dialogo tarp bėgimo ir meditacijos mokytojų. Metafora, kurią girdėjau gan dažnai, pasakojo, kad ramybės ar laimės neatrasi, nes ją jau turi, tereikia ją atkasti, lyg kokią pernykštę bulvę iš pašalusios žemės (žinau, tokia agrokultūrinė metafora, bet man rodos, ji visai pritinka). Jie kalbėjo apie dangų, kuris visuomet (visuomet!) ryškiai mėlynas ir sklidinas saulės šviesos, ir tai taip sunku prisiminti, kai užplaukia solidus debesų sluoksnis. Bet debesys plaukia, ir nuplauks. Dangus liks. Pasiilgstu tos metaforos atsiveriančios prieš akis kylant lėktuvui. Dar vienas pandeminis praradimas. Laikinas. Kaip ir visa kita.

Viską, ko reikia, jau turi. Suprantu, kad gali prireikti naujų kojinių ar universiteto diplomo, bet turi visus įrankius tam, kad kojinės ir diplomai leistųsi į tavo rankas. Arba, turi įrankius, kad atrastum įrankius. Visa reklama paremta idėja, kad neturi kažko, kas gali pakeisti tavo gyvenimą - tu nepakankamai laimingas ar išmintingas, gražus ar veiklus, tavo gyvenimas per daug nuobodus ar per daug pilnas streso, per daug chaotiškas ar per mažai spontaniškas. Tu pilnas ydų ir netobulumų, spragų ir skylių, pro kurias pučia vėjas, bet jas gali sėkmingai užkamšyti naujais batais ir telefonais, šokoladu ir cigaretėmis, žmonėmis, keptuvėmis, serialais, automobiliais ar vienu kitu straigtasparniu. Jei tavo savigarba nėra susieta su daiktais ir apskritai išorinėmis aplinkybėmis - ką turi, ką apie tave sako kiti žmonės - gyventi kiek paprasčiau, ir tavo emocinius plyšius išnaudoti kiek sudėtingiau.

Minimalizmo grožis yra sąmoninguose pasirinkimuose. Man patinka idėja pirkti, ar apskritai dėmesį kreipti į tai, ko tikrai reikia, arba tai, kas kelia didį džiaugsmą. Man patinka idėja susitvarkyti namus taip, kad juose liktų tik tai, kas atrodo verta užimamos vietos. Bet man rodosi, kad nepakankmai dėmesio skiriama naudojimui to, ką jau turi. Daug smagiau dovanoti nei išmesti, bet apskritai, kiek daiktų galima panaudoti, ar perdaryti. 

Tavo spintelės turbūt pilnos maisto produktų, kurie ten gyvena jau kurį laiką, bet vis perki naujus. Tavo stalčiai turbūt pilni rūbų, kurie galbūt dėvėti paskutinįsyk prieš dešimtmetį, bet vis tiek dairaisi kitų, kurie bus truputį patogesni, truputį gražesni, kurie pavers tave truputį mažiau nepilnaverčiu.

Tavo atmintis pilna perskaitytų knygų, bet tų žinių nepritaikai. Ir jei žinių nepritaikai, ar apskritai gali sakyti, kad jas turi, kad žinai ir išmanai? Jei žinių nepritaikai, neturi galimybės mokytis. O man rodosi, kad mokytis svarbu, ir nekalbu apie formules ar mūšių datas, labiau apie gebėjimą keisti savo veiksmus priklausomai nuo patirčių, antraip gyvenimas primintų prastos knygos herojų - be jokio asmenybės vystymosi, bėgantį ratu, žinantį tiek pat ir besielgiantį taip pat tiek knygos pradžioje, tiek knygos pabaigoje. Nenoriu skaityti tokios knygos.

Tavo rankos pilnos galimybių, jei turi interneto ryšį (ir, jei skaitai šiuos žodžius, jį turi), gali pasiekti bet kokią informaciją, kurios tau gali prireikti bet kokiai idėjai įgyvendinti. Galimybės nenusileis į tavo pašto dėžutę, turėsi, pirmiausia, nugalėti savo nepilnavertiškumą ir sutikti, kad gali jas susikurti, tuomet nugalėti baimę, kad nenusipelnai to, ko nori, tuomet turėsi atidžiai dairytis, kreipti dėmesį į aplinką ir žmones - galimybės kartais slepiasi po nematomu apsiaustu, bet jos šalia, toks nematomas pasaulis. Ir tavo atsakomybė yra jas atrasti ir panaudoti. Niekas kitas nebus kaltas - valdžia ar tėvai, partneriai ar draugai, sveikata ar darbas, vaikai ar augintiniai. Tu vienintelis nešiesi atsakomybę, kas šiaip jau yra gan nelengvas nešulys, bet ir tokia didi galia. 

Kartais mąstau, kiek laiko praleidau ieškodama. Daiktų, žmonių, minčių, ar, blogiau, ne ieškodama, o galvodama, kad gal turėčiau ieškoti. Taip gera naudoti tai, ką jau turiu - daiktus, žinias, ir galimybes. Suvokti, kiek nedaug reikia. Geriausi dalykai nemokami.

Bet tam, kad tai suvoktum, reikia erdvės, nustoti vien siekti ir planuoti ne vien susitikimus su žmonėmis bei pramogas, bet ir susitikimus su savim bei pertraukas - antraip neliks laiko ir erdvės, kad suvirškintum, kas vyksta, ko nori, ko reikia ir ką visa tai reiškia. Kadaise, kai buvau mažas vaikas, kurį prastomis laidomis bombardavo televizorius, išgirdau pasakymą, kad kai žmonės patenka į sektą, jų dienos būna suplanuotos taip, kad jie neturėtų nė akimirkos atsikvėpti ir pamąstyti, kas vyksta. Ta mintis liko su manim ir man kartais rodosi, kad savo noru įeinam į būseną, kurioje užbombarduojam savo mintis veiksmais ir informacija, kol visiškai nebelieka erdvės ir laiko susivokti, kas vyksta, ir kas galėtų vykti kitaip.

Laikas, kai nieko neveiki, yra toks svarbus, ypač daugumai mūsų apsėstų tobulėjimu. Gal tame ir ironija, negali tobulėti, jei vien vaikaisi tobulėjimo. Gali medituoti, gali rašyti apie savo mintis, gali daryti jogą ar bėgioti, gali tiesiog prisėsti ir pamąstyti. Mąstymas, nustatė britų mokslininkai, yra sveika. Jei nesinori mąstyti, gali aktyviai nemąstyti, tiesiog kreipdamas dėmesį į aplinkinių žmonių veidus ar debesų formas. Pasaulis daug įdomesnis nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. 

Viską, ko reikia, jau turi. Sėkmės (ir drąsos) tai atkasant ir atrandant. Visa kita - tik už kampo. 

Norėtum straipsnius ir daugiau istorijų apie juos rasti savo pašto dėžutėje?

Naujienlaiškius skaitau retai, dėl to noriu jums siųsti tik tai, kas verta tavo (ir mano) laiko - naujausius tekstus, istorijas apie juos, įkvėpimą išmintingų knygų ir kitų žmonių minčių pavidalu. Kartą per mėnesį.

Jei nori išbandyti, rašykit adresu migle@sviesu.lt