 |
Klausimas stebėtinai sudėtingas. Jei pažvelgtum į pastaruosius metus, turbūt atsakyti būtų lengviau. Pastaruosius dešimt metų? Atsakymas visiškai paprastas.
Mokomės iš lėto. Galim rytą prisėsti ir perskaityti kažkieno viso gyvenimo išmintį ar italų kalbos gramatiką ir vakarą būsim kažką sužinoję, bet vargu ar išmokę. Turbūt dėl to tiek daug svarbių dalykų atrodo visiškos klišės - kai matai tik išvadą, bet nesi patyręs kelionės iki jos, ta išvada atrodo kaip eilinė gražiai skambanti, bet iš esmės beprasmė citata. Kai iš klampios, sudėtingos, daugiametės patirties išsunki vienintelę pamoką, ji atrodo aukso vertės. Net jei kalbam apie visiškai tą pačią idėją.
Prieš kelias savaites skaičiau knygą apie moterį vadovaujančią dramblių rezervatui ir ji pasakojo, kaip per daugelį metų stebėdama dramblių bandos vedlę ji išmoko, ką reiškia išmintingai vadovauti. Jos išvada buvo tokia paprasta, išgirstum ir pamestum, bet jai tai buvo įžvalga kainavusi pusę gyvenimo darbo ir įkūnijusi visą per tą darbą įgytą patirtį. Gal dėl to ir knygų vertė taip priklauso nuo skaitytojo - jei atrandi idėją, kurią atradai per pastangas, pamoką, kurią išmokti skaudėjo, tuomet ir idėja atrodo kvapą gniaužiančiai vertinga. Kam kitam - be kelionės iki idėjos - ji gali pasirodyti kaip eilinė knygos eilutė.
Kelionė svarbi.
Dėl to dažnai kieno kito išmintis atrodo bevertė - tai tik informacija, ne internalizuota pamoka. Tam, kad ką išmoktum, reikia patyrimo ir laiko.
Patyrimo, kad galėtum ne vien suvokti, bet pajausti - ir tam dažnai reikia gan gilaus suvokimo, kuris atspindi gerai išmoktą pamoką. Skausmas padeda mokytis. Sakykim, evoliucijos pasekmė.
Laiko, kad pamokos kartotųsi tol, kol nugultų į atmintį, kad mokymosi dienas keistų gilaus miego naktys, idant nereikalinga informacija būtų švelniai pašalinama, o pakartotos pamokos įrašomos dar ryškiau. Laikas taip pat suteikia ir perspektyvą, lyg būtum prikišęs nosį prie paveikslo ir staiga įgautum progą žengti dešimt žingsnių atgal - prabėgęs laikas leidžia suvokti, kas ir kodėl nutiko, ir kaip iš to galima pasimokyti. Žinoma, laikas yra būtina bet nepakankama sąlyga. Reikia aktyvių pastangų.
Dėl to tokie svarbūs įpročiai, tai kas nutinka kas dieną ar kas savaitę, veiksmai, kurie kartojasi tol, kol tampa bene automatiniai, kol nebereikia sąmoningai galvoti, nes rankos pačios gali groti, nes kojos pačios neša prie rašymo stalo.
Dėl to taip pavojinga pradėti mokytis rytoj ar kai turėsi pakankamai laiko - nes, būkim atviri, rytojus neišauš ir pakankamai laiko neturėsi niekad. Mes esam pastrigę amžinoje šiandienoje, kur esam amžinai užsiėmę, kartais visiškai neaišku kuo, bet neabejotinai užsiėmę. Skirti laiko sąmoningiems lėtiems veiksmams ir įpročiams? Niekas neturi tam laiko.
Niekas neturi laiko gyventi.
Sakom, gyveni ir mokaisi, bet kartais pradeda atrodyti, kad ne visai mokaisi - turbūt dėl to, kad ne visai gyveni. Tie sąmoningi veiksmai kurie virsta automatiniais įpročiais? Dažnai tai pamokos, kurios visiškai neveda į gera - pamokos, kaip bijoti, kaip įprasti prie darbo kurio nekenti, kaip nemąstyti apie tai, apie ką nori rašyti savo gyvenimo istoriją. Dalykai, kuriuos kartojam kasdien, vis tobuliau. Įpročiai gali atsisukti prieš mus, ypač kai nustojam sąmoningai juos formuoti. Giliai išmokti tai, kas tave žlugdo, nėra geriausia pamoka.
Dėl to reikia sąmoningų veiksmų, skirti laiko tam, kas mums svarbu nuolat, sistemingai. Dar svarbiau, reikia sąmoningų minčių, laiko, kai sustoji pamąstyti kas vyksta, be televizoriaus, muzikos ar podcasto fone. Mokytis sunku. Bet sunku ir turi būti, kreivė turi judėti nuo sąmoningų atidžių veiksmų, prie automatinių ir išmoktų, negali peršokt kreivės, negali išmokti nesimokęs.
Prieš kelias dienas skaičiau knygą apie arbatos ceremoniją Japonijoje, apie moterį, kuri mokėsi ceremonijos atlikimo kas savaitę dvidešimt penkerius metus. Dvidešimt penkerius metus. Kas savaitę. Jos kelionė prasidėjo visiškomis smulkmenomis - kaip įeiti į kambarį, kaip sėdėti, kaip sulankstyti šluostę - sakytum, ne esminės detalės, jei vertintum jas atskirai, bet kartu jos suformavo proceso pagrindą. Kai kelių mėnesių pastangos pradėjo atsipirkti ir procesas patapo kiek labiau pažįstamas, vieną rytą mokytoja įžengė su naujais įrankiais ir naujomis instrukcijomis. Ten buvo vasaros arbatos ceremonija, čia yra žiemos arbatos ceremonija. Pamoka nuo nulio. Viskas nuolat keičiasi, negali to suvaldyti, bet gali išmokti prisitaikyti, ir tas prisitaikymas padės pasijausti pokyčių dalimi. Kaip maudymasis jūroje, kai bangos nebetalžo, o plauki kartu su jomis.
Norėtum straipsnius ir daugiau istorijų apie juos rasti savo pašto dėžutėje?
Naujienlaiškius skaitau retai, dėl to noriu jums siųsti tik tai, kas verta tavo (ir mano) laiko - naujausius tekstus, istorijas apie juos, įkvėpimą išmintingų knygų ir kitų žmonių minčių pavidalu. Kartą per mėnesį.
Rašykit adresu migle@sviesu.lt
0 komentarai (-ų):
Rašyti komentarą