Pakalbėkim apie žmogaus teises

Nuotrauka iš asmeninio archyvo. Olandija, 2015.

Vakar darbo susitikime vis netilo bendradarbės telefonas. Galiausiai ji tiesiog jį išjungė ir atsiduso. Karinės raketos - pasakė, lyg kasdien gautumėm pranešimus, kad mūsų gimtasis miestas bombarduojamas, o jame esantys draugai bando išgyventi bunkeriuose. Šią savaitę jos namuose diegiama saugumo sistema, nes žmonės už lango organizuoja antisemitinius protestus ir žada išprievartauti žydų motinas ir seseris. 

Du tūkstančiai dvidešimt pirmieji metai.

Laikai neramūs.

Protestai vyksta ir kitur, protestai, kur žmonės bando apsaugoti tuos, kurie jau saugūs, paniekindami tuos, kurie panieką ir smurtą išgyvena nuolat. Jiems irgi grasinama. Jie irgi nesijaučia saugiai. Dar blogiau, nes tai net nebestebina. Homofobiniai išpuoliai net save išsivysčiusiomis laikančiose šalyse nutinka, ir apskritai žmonės savęs nelaiko homofobais, jie tik nenori, kad žmonės per daug demonstruotųsi, nes kažkaip nepatogu, ką vaikams pasakysi. Vaikai dažniausiai problemų neturi, o nepatogumas lieka, kaip giliai įsišaknijęs pajautimas, kad turbūt kažkas visgi negerai, jei žmonės elgdamiesi taip, kaip visi kiti, priverčia tave jaustis nejaukiai.

Šitiek nelaimingų žmonių. Ir tas skausmas transformuojamas į pyktį ir pagiežą, kuri laisvai laistoma ant kitų, taip skausmas virsta skausmu, virtinė, kuri plinta per visuomenę, per kartas, ir jai nėra galo - tave skaudina, tu skaudinsi, dažnai net nesąmoningai. Ir ne taip paprasta sustabdyti tą skausmo grandinę. Bet privalu.

Jokios politinės ar religinės nuostatos negali užtemdyti žmogiškumo. 

Ir žmogiškumas nėra mandagumas, nėra tolerancija, kai lyg ir neapkenti, bet to neišreiški. Žmogiškumas yra pagarba kitai gyvai būtybei ir suvokimas, kad mes visi susiję ir lygūs, skirtingi, bet lygūs. Kad visi nusipelnėm atjautos, nepaisant aplinkybių. Nes visi vienais ar kitais būdais dalinasi tą patį skausmą. Ir tai galioja visiems. Kaliniai nusipelno atjautos. Žudikai nusipelno atjautos. Visi nusipelno atjautos. Ir šiaip jau, jei nuoširdžiai tai išjaustumėm ir suvoktumėm, gyventi būtų daug paprasčiau. Atjausti nelygu pateisinti. Bet be atjautos ir emocinio intelekto lavinimo niekur nenukeliausim, ir ilgai neišgyvensim. 

Kartais apsidairius norisi klykti iš siaubo. Aš ramus žmogus, kaskart sutikę mane žmonės sako, kad bene spinduliuoju ramybę, bet žmogaus teisių pamynimas mane veda iš kantrybės, tai turbūt vienintelis mano pykčio šaltinis, nes nesuvokiu, kaip toks esminis santykis gali būti taip ignoruojamas. Suprantu, kad ignoruoti patogu. Bet kaip neišmintinga. Suprantu, kad visi turi rūpesčių, bet kaip ištisų visuomenės dalių niekinimas gali pašalinti problemas. Ir kaip naikinti tą skausmo mašiną, kuri dirba kiaurą parą. Man rodos, nėra kito būdo, nei matyti žmones tiesiog kaip žmones. Žmonės skirtingi, bet lygūs. Ir nusipelno tiek pat pagarbos. Ir tų pačių teisių. 

Kai galvoju apie žmogaus teises, pati sąvoka skamba bene biurokratiškai nuobodžiai. Žmogaus teisių deklaracija. Problema ta, kad deklaracijos neužtikrina teisių - jas užtikrina žmonės. Jei pagalvoju, kaip išvis atsitrenkiau į šią sąvoką, mąstau apie mokyklą, turbūt buvo koks vadovėlis, kuris kalbėjo apie žmogaus teisių deklaraciją, gal net paminėjo jos datą. Bet ką ji reiškia? Iš esmės? Kaip ji pasireiškia mūsų gyvenimuose? Visuomenėje? Ar tikrai egzistuoja lyčių lygybė, kai dauguma moterų bijo eiti vienos vėlų vakarą? Ar tikrai egzistuoja lytinės orientacijos lygybė, kai žmonės bijo laikytis už rankų, net nekalbant apie vėlų vakarą? Sąrašo netęsiu, pagailėsiu jūsų širdies, nes nežinau kaip jums, bet man nuoširdžiai skauda rašyti (ir truputį gaila mano naujos klaviatūros, nes ją pirštais daužau lyg bandydama įkalti teisybę kam į galvą).

Bet tame ir esmė - teisybė dažnai yra gan subjektyvus reikalas, priklausantis nuo perspektyvos, ir galima ginčytis ilgai, kas teisūs, konservatoriai ar liberalai, katalikai ar ateistai, pats ginčas niekur nenuves, žmonės turi pažiūras, suformuotas aplinkybių, tos pažiūros tvirtos ir gilios, nes mums patinka tai, kas patvirtina mūsų nuomonę, dėl to neatrodo verta klausyti ko kito. Dėl to reikia kažko, kas yra aukščiau pažiūrų ir įsitikinimų, aukščiau bet kokių žmogaus sugalvotų taisyklių. 

Žmogiškumas.

Negalėjai pasirinkti, kur gimsi - su tuo labai sunku ginčytis. Ir kadangi visi dalyvavom tokioje gimimo loterijoje, galim suprasti, koks tai didis atsitiktinumas, pasaulinio masto teleloto. Kartais pasiseka, ir laimi kampus, ir gimsti šalyje, kurioje žmonės jaučiasi gan saugiai, jaučiasi gerbiami ir šypsosi kaimynams. Kartais pasiseka mažiau, gerokai mažiau, ir nuo pirmųjų dienų kenti alkį ir smurtą. Galėjai gimti Indijoje ar Kanadoje, Sirijoje ar Japonijoje. Galėjai gimti žmonėms, kuriems rūpi, ar žmonėms, kurie tiesiog perduoda skausmą, kurį kadaise įgavo patys. Tai, kad esi, kur esi, ir jautiesi sąlyginai saugus, sąlyginai gerbtinas, sąlyginai sveikas - tai visiškas atsitiktinumas. Sveikinu! Bet ne visiems pasisekė, ir dėl to man rodosi taip svarbu suvokti, kodėl lygybė yra nenuneigiamas argumentas - visi į pasaulį atkeliauja su tiek pat teisių, atsitiktinėm aplinkybėm. Tu turi tiek pat teisių, kaip žmogus šalia. Ir jei tas žmogus yra engiamas, tik laiko klausimas, kada bus tavo eilė.

Dėl to verta kalbėti, idant suprastum žmogų šalia, neskubėtum jo smerkti, tuomet nereiks tiesiog toleruoti, nes tau nuoširdžiai rūpės. Klausti, kaip jaučiasi, ir kodėl, nes taip suprasi, kad turim tas pačias baimes ir siekiam tų pačių tikslų.

Dėl to verta ne vien instinktyviai reaguoti, bet ir mąstyti, kodėl reaguoji būtent taip, ir kas iššaukia tavo skausmą, ir kaip su juo dorotis, ir kaip jo neperduoti kitiems, išbrendant iš to klaikaus užburto rato.

Dėl to verta į pasaulį žiūrėti su meile, nes nėra kito kelio, nes tavo laimė yra mano laimė ir tavo skausmas yra mano skausmas, ir tai meilės apbrėžimas. Ir kuo aiškesnis tas ryšys tarp manęs ir tavęs, tuo mažiau paskatos skaudinti, nes jei skaudinsiu tave, skaudinsiu save. O tai neišmintinga.

Šiam pervargusiam pasauly taip sunku matyti šviesą tunelio gale, bet aplink tiek šviesių poelgių ir žvilgsnių. Ir net jei jų nematyti, paknopstomis bėgi tunelio galo link ir uždegi laužą, ir imi nepadoriai energingai šokti aplink, kol išsekęs krenti ant žemės, ir viskas, kas lieka su tavim, tegali būti apibūdinta kaip meilė pasauliui, kuris šoka tavo viduje.