Verta daryti tik tai, kas neįmanoma

Nuotrauka iš asmeninio archyvo. Italija, 2022.

Du tūkstančiai dvidešimtųjų metų pradžioje pasakiau sau, kad noriu nuveikti viską, ką iki tol atidėliojau. Pradėjau planuoti kraustymąsi į kitą šalį, naują darbą, Kalėdas Niujorke. Į metus telpa daug, ir talpinti verta, nes niekada nežinai, kiek ilgai gyvensi, niekada nežinai, kada aplinkybės pasikeis.

Viskas keičiasi.

Nors tais metais sviro rankos, kai rodėsi, kad visi planai nuplaukė į tolimą ateitį, ryžtas gyventi taip, kaip seniai norėjosi, dar labiau sustiprėjo - nes sustiprėjo pajautimas, kad niekada nežinai, kada mirsi, ir kad puikiai žinai, jog niekad nebebūsi toks jaunas kaip šiandien. 

Vakar atsitiktinai radau prieš dešimtmetį išmąstytą norų sąrašą - noriu to paties ir šiandien. Keitėsi miestai ir veiklos, keičiausi aš, bet yra kertiniai dalykai, prie kurių mintys grįžta kiekvieną gruodį. Ar kiekvieną dieną. Dalykai, kurie palengva tampa mitiniais - kuo labiau sieki, tuo, rodos, jie labiau tolsta - bet nori jų taip, kad verti naują lapą ir pradedi sąrašą iš pradžių.

Niekas nesikeičia.

Kas, aišku, nenuostabu - aš esu aš, aš elgiuosi kaip aš, tad ir mano sprendimai atrodys kaip mano sprendimai, dabar, ar prieš dvidešimt penkerius metus. Juolab, kad išaugau tam tikram kultūriniam fone, kuris įsismelkė į mane (šioje teksto dalyje bandau išvengti kokio (ne)poetiško palyginimo su cigaretėm ar laužo dūmais), ir gali būti sunku atskirti, kur baigiasi auklėjimas ir prasidedu aš. Taip lengva švelniai įstumti save į upės vagą - universitetas-darbas-vestuvės-vaikai-pensija-mirtis. Upė srauni, vaga plati, šlaitas arti.

Kaip ištrūkti?

Turbūt vienas pandemijos privalumų yra tai, kaip ji mus emociškai supurtė - įvyko tai, ko neplanavom, ko net neįsivaizdavom. Jei gali prasidėti pandemija, kas dar gali įvykti? Klausimas gali skambėti kraupiai, bet iš kitos pusės, galbūt yra dalykų, kurie staiga atrodo įmanomi, nors niekad nemanei, kad galėtum jų pasiekti.

Kitas būdas laužyt ribas yra savęs pažinimas - žinau, kad nesu linkusi rizikuoti, tai lyg filtras, savotiški mėlyni akiniai nuo saulės, pro kuriuos žiūriu priimdama kiekvieną sprendimą. Vien žinojimas padeda - jei viskas ryškiai mėlyna, žinau, kad realybėje spalvos gali būti kiek šiltesnės - ir jei kokioj idėjoj man nepatinka būtent jos rizikingumas, suvokiu, kad tai yra būtent ta sritis, kurią suvokiu itin šališkai - kaip elgtųsi žmonės, kurių akinių stiklai gelsvi, žalsvi, ar raudoni su violetiniais taškeliais? Dėl to taip reikia kitų žmonių - kaip besinorėtų nuo jų pabėgti.

Galiausiai, žinoma, klausimas, kodėl išvis nori to, ko nori - ir jei nori pakankamai stipriai, ir dėl priežasčių, kurios tau atrodo pakankamai svarbios, tuomet tampa paprasta investuoti laiką ir energiją į tikslo įgyvendinimą.

Visad norėjau sukurti ką prasmingo, kažką, kas padėtų žmonėm jaustis labiau suprastais šitam chaotiškam ir nuostabiam, ir nuostabiai žiauriam, pasauly. Mintis, kad galiu įkurti kompaniją ar ne pelno siekiančią organizaciją, atrodė tokia artima - ir tokia nerealistiška. Bet yra tiek nerealistiškų dalykų, kurie jau įvyko, ir jie įvyko, nes juos įvykdžiau, ir baisu, nes, jei atvirai, viskas yra baisu, žvėriškai baisu, bet dėl to ir verta kurti kažką, dėl ko norisi gyventi. 

Gal čia esmių esmė, kurti tai ir siekti to, dėl ko norisi gyventi. Visa kita neverta laiko. Gal baisu mesti darbą, kad galėtum kopti į aukščiausias pasaulio viršukalnes, gal tai išvis skamba absurdiškai, bet galbūt net blogiausias atvejis nėra toks blogas, kai suvoki, kiek gali išmokti ir suprasti tame kūrybos ir atradimo procese. Nes, apskritai, vardan ko gyveni? Ne dėl taupomosios sąskaitos, ne dėl metų praleistų darbe, ne dėl tvoros dažų atspalvio. Nors negaliu atsakyti už jus. Aš gyvenu, kad giliai patirčiau pasaulį, ir ne visi patyrimai yra smagūs, nemažai kertinių gyvenimo patirčių yra velniškai emociškai intensyvios - terapija gali būti skausminga, bet gali ir pakeisti tavo gyvenimą, kopimas į kalnus gali būti skausmingas, bet gali ir tapti viena ryškiausių patirčių. Kai pagalvoji, svarbiausi dalykai dažnai nėra malonūs. Tad gal ne malonumo verta siekti. Ir ne džiaugsmo linkėti. Bet drąsos bandyti ir patirti.

Prieš porą metų girdėjau pasakymą, kad verta daryti tik tai, kas neįmanoma. Vis dėlto, gal čia esmių esmė. Pastangoje siekti, nepaisant to, kas baisu, kas realistiška, kas patogu. Laikas ribotas. Galimybės beribės.